Aksominė daina. Jude Deweraux

Išdidus ir impulsyvus trečiasis garsios Anglijoje Montgomerių šeimos narys Reinas, užsitraukęs karaliaus Henriko rūstybę, jau kurį laiką gyvena miške ir vadovauja visokio plauko visuomenės atstumtųjų gaujai.

Vieną dieną į mišką atklysta liesutis vaikinukas, kurį, ilgai negalvojęs, Montgomeris imasi globoti ir paskiria būti ginklanešiu. Tačiau šeimos rūpesčių slegiamas, Reinas ne iš karto pastebi, kad skardžiabalsis akiplėša ginklanešys – jauna, labai talentinga ir išdidi mergina.

Žiauriai nužudyto teisininko dukrai, garsiai miestelio dainininkei ir muzikantei Aliks, kaip ir Reinui, priverstai slapstytis miške, tenka sunkus Montgomerių šeimos taikdarės vaidmuo.

Skaitėsi gana įdomiai, tik jau atrodo atsiskaičiau šios serijos :D gal dėl to, kad jau paskutinę knygą buvau anksčiau perskaičius ir maždaug žinojau, kaip viskas baigsis. kai kitą kartą skaitysiu, tai būtinai imsiuos skaityti pagal eilę :D

Jude Deveraux "Aksominė priesaika"

Visa Anglija džiugiai nusiteikusi laukia pikantiško įvykio – garsios Montgomerių šeimos vyriausiasis sūnus Geivinas veda turtingą paveldėtoją Džuditą Rivedun. O ar džiugiai nusiteikę patys jaunavedžiai? Ne vieną moters širdį sužeidęs išvaizdus ir vyriškas Geivinas į santuoką žengia mylėdamas kitą moterį, o gražuolei Džuditai per trumpą savo gyvenimą apie šeimą neteko net pasvajoti – motina ją ruošė vienuolyno vyresniosios karjerai... Tačiau vedybos dėl turto, žemių ir titulo jau sutartos, ir du jauni žmonės pirmą kartą vienas kitą išvysta prie bažnyčios, o išvydę, ne juokais vienas kitam į akį įkrinta. Tik kol suvoks, ar tai tikroji meilė, Geivinas ir Džudita turės nueiti nelengvą deginančios aistros ir žlugdančių nusivylimų kelią.

Gali būti, kad padariau klaidą skaitydama Aksominę seriją ne iš eilės. Ši knyga turėjo būti pirmoji. Bet aš jau prieš ją perskaičiau dvi šios serijos knygas, kurios man labai patiko. Kadangi jau kažkiek žinojau, kaip kam susiklostys likimas, šią knygą skaičiau nelabai užsidegusi, ir todėl stipraus įspūdžio nepaliko. Graži kaip ir visos iki šiol Devero skaitytos knygos.

Jude Deveraux "Aksominis angelas"

Jauniausias garsių Anglijoje didikų Montgomerių brolis Mailsas visuomenėje pelnė negarbingą mergišiaus reputaciją. Mailso vyriškas grožis ir švelnus elgesys kaip kvapnus žiedas bites traukė moterų dėmesį. Ir šis žavus vyras nesišalino merginų, todėl buvo kalbama, kad dvidešimt vienų metų jaunėlis Montgomeris jau turi gražų būrelį nesantuokinių vaikučių. Dėl tokių kalbų Mailsas nepyko, jis labai didžiavosi savo vaikais, visus pažinojo ir asmeniškai globojo.

Vieną dieną nepažįstamas žmogus Mailsui įteikė dovaną – prie kojų numetė kilimą, į kurį buvo susukta nuoga ilgaplaukė gražuolė, pikčiausio Montgomerių priešo Rodžerio Čatvorto sesuo Elizabeta. Mergina, nuo vaikystės kentusi gašlių vyriausiojo brolio draugų persekiojimą, buvo išmokusi gintis, tad ir ištvirkėliui Montgomeriui pasiryžo lengvai nepasiduoti.

Bet čia juk Mailsas... Kokia gi moteriškos lyties būtybė gali atsispirti Mailsui?

Skaitau ir mėgaujuosi kaip kokiu skaniu skaniu saldainiu. :) ir skaityti norisi, ir nesinori, kad knyga baigtųsi.
Kada nors, kai pamiršiu, kaip ten viskas vyko, vėl imsiuos paskaitinėti :)

Jude Deveraux "Priekalnių aksomas"

Siekdamas sutaikyti anglus ir škotus, karalius Henrikas nusprendžia sutuokti garsios Anglijoje šeimos narį Stiveną Montgomerį su Škotijoje įtakingo klano vade Bronvina Makaran. Prisiklausęs bjaurių paskalų apie būsimąją žmoną, Stivenas neskuba į savo vestuves, tačiau atvykęs randa jo laukiančią dieviško grožio jaunutę merginą. Jaunuolis, iš karto pamilęs nuotaką, iš laimės pameta galvą. Tačiau ar škotė gali būti laiminga ištekėjusi už anglo, net jei jis beprotiškai gražus ir neapsakomai meilus? Nebent... Montgomeris dėvėtų škotiškus drabužius, kovotų škotų pusėje prieš anglus ir apskritai taptų škotu! 

Maždaug 1500 metai. Man pasirodė kažkuom panašu į Karališka drąsą (kaip tik neseniai kinoteatre žiūrėjom) . Ten irgi škotė mergina, tik jaunikis turėjo būti irgi škotas tik iš kito klano (kitos genties). Tai visai smagiai skaitėsi. Aišku istorija šiek tiek kitokia, kitaip ten viskas klostosi, bet parodo, kokia ta mergina škotė, tai kažkiek truputį panašu į tos merginos iš Karališkos drąsos temperamentą. Tik Karališkoj drąsoj ji labiau apie save galvojo, ir nenorėjo tekėti už nemylimo vyro, dėl genčių sutaikinimo.  O šioje knygoje kaip tik - mergina pasirįžusi dėl savo genties padaryti bet ką, kad ir tuoktis su anglu, o anglų ji ir visi škotai nemėgsta. Knyga labai patiko. Rašytoja labai puikiai aprašo moters ir vyro santykius.

Josephine Cox "Velnio pinklėse"

Skaičiau šią ne ploną knygą ir atrodė, kad tokią (būtent tokiu stiliumi) galėčiau ir pati parašyti. Todėl manęs nesužavėjo. Pats siužetas - nenuobodus, įdomus, įtraukiantis - jaučiasi, kaip kokio nors paprasto filmo istorija, o rašymo stilius - daugiau dialogais arba paaiškinimais skliausteliuose ir panašiai. Man pasirodė, kad rašytojai šiame jos kūrinyje nelabai sekėsi atskleisti veikėjų charakterius, kaip tai pavyko mano anksčiau skaitytose kygose - pvz kaip tik neseniai skaitytoje "Moteris visada teisi" dialogų ne taip daug, tačiau labai jaučiamas kiekvieno veikėjo charakteris.
Perskaičiau ir pasidžiaugiau, kad perskaičiau. Neliko tokio jausmo, kad "kaip gaila, kad baigėsi", kaip tai buvo kitas knygas bebaigiant skaityti :)

 Oficialus aprašymas:
Sonės Ferhem meilužis, - o ir darbdavys Tonis Bridžmenas - tikras visuomenės šulas, patrauklus ir turtingas žmogus, kuriam viskas sekasi, kuris niekada nepasiduoda ir visuomet gauna ko nori. Tik nepažįsta jokio gailesčio. Sonei ši jų meilė, žadėjusi laimingą ateitį, baigiasi klaikia baime. Vieną vėlų vakarą ji netyčia nugirsta Tonio ir jo žmonos Silijos pokalbį ir tik tada suvokia įkliuvusi į klastingas ir pavojingas pinkles.

Mano draugystė su .... knygomis

Ne taip seniai galvodavau, kad ne kokia iš manęs skaitytoja: kiek knygų esu perskaičiusi, atrodo, galėdavau ant pirštų suskaičiuoti. Turbūt panašiai, kaip ir mezgėja - kai per savo gyvenimą esu numezgusi tris megztinius. Bet nelaikau savęs nei mezgėja, nei didžia skaitytoja, tačiau sumaniau vesti sąrašiuką knygų, kurias netaip seniai perskaičiau. Nesu (ir negaliu būti) kritikė ir parašyti svarų atsiliepimą apie knygą, tačiau galiu parašyti ar man knyga patiko, ar man padarė įspūdį, ar džiaugiuosi perskaičiusi knygą :)

Na, paauglystėj, kai sėdėjau namie tris savaites su sugipsuota koja, pagal mane - tikrai nemažai perskaičiau: apysakų apie šunis (tuomet labai jais domėjausi) tokias, kaip Eric Knight "Lesė grįžta", Trojepolskio Gavrilo "Baltasis Bimas Juodoji Ausis", Astridos Lindgren "Mes varnų saloje", Frajeno Ruvimo "Laukinis šuo Dingas, arba apysaka apie pirmąją meilę" bei kelis romanus tokius kaip Alvareso A. "Rožė Diurua" ir "Rožė ir Rikardas".

Ilgą laiką tiesiog man po ranka nepasitaikydavo knyga, kurią norėčiau skaityti. Iš mokyklos laikų dar prisimenu, kad niekaip neįveikdavau didesnės apimties kūrinių: nei "Dievų miško", ar kitų įtrauktų į programą. Net "Altorių šešėlyje" iki galo neperskaičiau, nors, pamenu labai gerai, kad įsidėjau skirtuką su tikslu, kad kai baigsiu mokyklą, turėsiu daugiau laiko, tikrai perskaitysiu iki galo. Kažkada buvau vėl paėmusi į rankas, bet taip ir "neužkabino" ji manęs. Na, kai ką vistiek perskaičiau - tai Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" bei "Vilius Karalius", gal ir daugiau perskaičiau, bet nebelabai pamenu. Prisimenu, tik, kad tikrai neperskaičiau viską, ką reikėjo.

Dar pamenu, kad besiruošiant filosofijos egzaminui, tuomet buvau pirmam kurse, dėstytojas buvo nurodęs literatūrą iš kurios ruoštis, taigi, nusipirkau vieną iš sąrašo - Jostein Gardner "Sofijos pasaulis". Pagal mane - storoka knyga. Su malonumu, beveik neatsitraukdama "surijau" ją per 18 valandų (per 3 dienas po 6 valandas) :D (aišku neįsidėmėjau gerai būtent to, ką dėstytojas turėjo minty, dėl ko verta skaityti knygą - ten karts nuo karto - laiškuose Sofijai būdavo surašyta filosofijos istorija, tam, kad Sofija suvoktų tam tikrus jos gyvenime vykstančius dalykus - tai, ką ir man reikėjo įsidėmėti bei išmokti, tačiau tuos puslapius perskaitydavau kuo greičiau, neįsidėmint,.. kad vėl galėčiau toliau įdomiai skaityti siužetą. Knyga man labai patiko. Tačiau iš Filosofijos egzamino gavau tik 6 :D.

 

Na, tiesa yra dar tokių knygučių, kurias perskaičiau, tai Vilhelmo Bušo pamokslų knygutė  "Jėzus mūsų dalia" - labai labai patiko, John Kehoe "Proto galios XXI amžiuje" - irgi nenusivyliau, Deborah lynn Darling "Elegancijos paslaptys", bet šių knygučių aš nevadinu KNYGOMIS, kurias galvojau kažkada skaitysianti. Karts nuo karto pagalvodavau, ak, kad kas man duotų kokią knygą įdomią perskaityt, .... dėkinga būčiau :). Sako, kad tam yra biblioteka. Keista, bet su bibliotekomis aš jau nuo vaikystės nelabai sudraugaudavau,
aišku, naudodavausi paslaugomis, bet niekada nesijaučiau gerai bibliotekoje. :)

Taigi, šią vasarą, eilinį kartą besilankant Lino mamos namuose, ir eilinį kartą žvelgiant į didelę knygų lentyną, ištariau - gal duokit man ką nors paskaityt? :) ką nors lengvo, įdomaus, na, kokį romaną :) Lino mama, labai daug perskaičiusi, ramiai peržvelgė lentyną.. ir ėmė traukti vieną po kitos knygas. Oi, sakau, užteks man ir keletos, kad bent vieną perskaityčiau :) Taigi, parsivežiau namo berods keturias knygas - romanus

Pirmosios ėmiausi tos, kurią pirmąją ir padavė.
Jude Deveraux "Emilės angelas" - perskaičiau, beveik neatsitraukdama. Labai labai patiko. Labai smagiai man šis romanas susiskaitė, labai patiko pagrindinis personažas - Emilės Angelas. Kad ir kiek nerealistiškas, bet labai įtraukiantis. Šiame romane siužetas vyksta apie trejetą savaičių, na, gal mėnesį, ir viskas atrodo taip artima. Perskaičiau per tris dienas. "Suvalgiau", galima sakyti :)

Per kitas dvi dienas perskaičiau dar vieną pasiūlytą knygutę  
Morteno Korcho "Flintės sūnūs". Ne taip labai įtraukė kaip Emilės angelas, bet irgi gana nesunkiai įveikiau. Čia jau siužetas ištęstas iki dviejų kartų. Tai, apie 30-ties metų laikotarpis. Šis romanas man pasirodė toks etaloninis. Na, kaip pavyzdinis. Jei kas paklaustų, kas yra romanas - tai pasakyčiau, kur aprašomas asmens gyvenimo, šeimos, giminės likimo susiklostymas. Bet ką aš galiu pasakyti, kai tiek nedaug iš viso esu perskaičiusi :) 

Šias knygas skaičiau atostogaudama. Atostogos baigėsi, sulėtėjo ir skaitymo tempai :) Tačiau gal per savaitę ar pusantros perskaičiau ir tečią pasiūlytą knygą  
Fern Michaels "Pilkoji pelytė". Ši  - storiausia iš parsineštų. Pradžioj gal kiek sunkiau, bet kai įsiskaičiau, ėjosi gana lengvai. Įdomi knyga. Atrodo rimtesnė už abi neseniai perskaitytas. Personažai įdomūs. Vienas personažas mistinis :) 

Ketvirta knyga - pradėjau skaityti, bet taip ir neįsiskaičiau. Tebestovi lentynoje. gal kada pribręsiu ir jai. Tai "Vienatvės žemė"

Kadangi vėl buvo proga apsilankyti pas Lino mamą, nuvežiau perskaitytas knygas ir dabar jau pati ėmiau žvalgytis ir rinktis iš lentynų, ko norėčiau. Taigi, pasiėmiau dar porą Jude Deveraux knygų.

Jude Deveraux "Vasarnamis" - visai kitokio stiliaus romanas, nei Emilės angelas, tačiau irgi labai įdomus ir mistinis. Aprašomi trijų vienodo amžiaus moterų skirtingi gyvenimai. Ir, kaip mačiau, kas perskaitę atsiliepia apie ją - ji verčia susimąstyti apie savo gyvenimą, savo pasirinkimus :) Man taip pat sukėlė įvairias mintis. 

Jude Deveraux "Potvynis" 
„Deividsono žaislų“ firmos administratorė siunčiama į Floridą pasirašyti naudingo kontrakto, tačiau mergina jaučia, kad jos laukia visai nelinksmos dienos, ir ji neapsirinka...
Fionai į akis krenta naujas pažįstamas, Floridos parko gidas, pravarde Asas – tobulai gražus, šaltas ir nemalonus vyriškis, kurio pagalba ji privalo pasinaudoti, kad išsivaduotų iš netikėtai užklupusių nemalonumų ir įmintų Floridos pelkynų paslaptį.

Pačioj pradžioj sunkokai skaitėsi, bet paskui taaaaip įtraukė, taip patiko, kad buvo gaila, jog baigėsi :D Labiausiai patiko vyro ir moters, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali vienas kito pakęsti, bet dėl kitų aplinkybių negali būti atskirai, t. y. turi veikti iš vien, santykiai. Smagus romanas.

Cookson Catherine "Moteris visada teisi".
Dinamiškas jaudinantis pasakojimas apie nepavykusią santuoką ir amžinąjį meilės trikampį. Veiksmas vyksta prieš Antrą Pasaulinį karą ir jo pradžioje.  

Man pačiai, palyginimui, šis romanas pasirodė tarsi kažkuom panašus, tačiau žymiai įdomesnis už anksčiau skaitytą romaną "Flintės sūnūs". Siužetas tęsiasi apie 10 metų. Jei tai būtų buvęs filmas, tai manau, kad būčiau nuspėjus kai kuriuos faktus bei įvykius. O kai skaitai knygą - įsijauti į personažus, į vyksmą ir nėra laiko kada galvoti apie tai - kaži kaip toliau bus? Skaitai ir mėgaujiesi. Patiko personažai, jų charakteriai. Nors gyvenimo susiklostymas nei vienam personažui nebuvo geras, visiems buvo sunku, tačiau knyga nepaliko slogaus pojūčio. Viskas taip gražiai "išsivyniojo". Atrodo, kad pamilau personažus  :)))