Turiu mielą pagalbininkę :)
Perskaičiau knygą, bet nesupratau, kodėl toks knygos pavadinimas...
Tai antra trilogijos dalis po knygos "Giedančios grindys". Skaitėsi nors ir ilgai, bet įdomiai. Tokia "vyriška" knyga, arba tiesiog aprašyti žiaurūs viduramžių laikai, kuomet garbė yra didesnė vertybė nei gyvybė. Arba koks nors žmogaus kūrinys (pvz. akmeninis tiltas), tarnaujantis kokiam klanui - svarbesnis nei to sukūrusio žmogaus gyvybė (pvz.: jeigu koks talentingas žmogus ką nors sukūrė, tai po to jis nužudomas, kad kitiems neišduotų, nesukurtų geriau.) Labiausiai žmoniškai šokiravusi vieta, tai, kad didikas mąstė: aktoriai pastatys spektaklį pagal slaptą gyvenimo istorijos pasakojimą, suvaidins, o po to bus nužudomi...
Be viso to jautriai ir subtiliai paliesta meilės/aistros bei jausmų tema, taip pat įdomus ir netikėtas buvo vienuolio prisipažinimas pagrindiniam veikėjui. Visa knyga patiko, tik gal pabaiga per greitai "užraukta": labiau norėjosi to paties subtilumo ir daugiau detalių, ne vien tik faktų ir laiko šuolio.
Teks imtis trečios dalies. Gal autorius (ar autorė) jau turėjo minčių trečiai daliai, tad skubėjo užbaigti antrąją :D
Aprašymas: Po valdovo Iidos mirties Takeo duoda įžadą pasilikti su Gentimi, tačiau dvejopa prigimtis šaukia atkeršyti už įtėvio Šigeru mirtį ir susirasti mylimąją Kaede. Takeo pasprunka ir žiemą keliauja ieškoti prieglobsčio Terajamos šventykloje, kur jo laukia ir slaptieji užrašai apie Gentį, ir kardas Džiato.
Tuo metu Kaede grįžta į apleistus namus, bet po audringų išgyvenimų praranda Takeo kūdikį... Pavasarį ji taip pat traukia į Terajamą, svajodama susitikti su Takeo. Ar jiems lemta būti kartu? Ar išsipildys pranašystė? Ar Žemė suteiks tai, ko trokšta Dangus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą