"Mėnulio spindesys" Lian Hearn

Ši, trečioji trilogijos dalis man labai labai patiko. Atrodo, kad už antrąją dalį labiau. Kai tik perskaičiau, norėjau pasimėgauti gautomis emocijomis, žiniomis ir kitais potyriais, kokius galima patirti perskaičius įdomią knygą. :) Sujaudino pagrindinio veikėjo likimo vingiai, vidinės dramos, jo pasirinkimai, santykiai su kitais veikėjais. Rašoma apie meilę ir besąlygišką ištikimybę ir apie karių atsidavimą, kuomet yra prisiekęs ištikimybę valdovui, ir jis jam liepia nusižudyti - turi tai įvykdyti.  Apie tai, kad visi žmonės prieš vieną Dievą yra lygūs - tiek bekasčiai, tiek valdovai. Šokiravo kai kurių veikėjų jausmai pagrindiniam veikėjui. Nors knygose tikrai aprašomi žiaurūs vaizdai, kaip kad nukirstos galvos gabenimas, jos prausimas, savižudybė nusikandant liežuvį, karių žuvimas mūšiuose, tačiau skaitant, bendram kontekste labiau akcentuojama, kokia trapi ir brangi yra gyvybė.

Pasakojime išsakoma pranašystė, o skaitytojui irgi leidžiama jaustis kaip ir pagrindiniam veikėjui: ir tikėti pranašyste ir kartais abejoti. Tik perskaičius visas tris dalis, galėjau suprasti tam tikrus įvykius, kurie pirmoje dalyje atrodė neaiškūs, t.y. kur buvo kilę klausimai: kaip ir kodėl? Pavyzdžiui, kodėl Šigeru išgelbėjo Takeo? Atrodė, kad kažkokia spraga: iš kur jis žinojo, kad jis bus būtent ten ir t. t.

Skaitydama patyriau įvairių jausmų. Tai tokia knyga, dėl kurios visą trilogiją kada nors galėčiau skaityti ir dar kartą. Pirma ir antra dalys ne taip lengvai skaitėsi, ši dalis susiskaitė geriausiai.
Praėjus kelioms valandoms po perskaitytų paskutinių puslapių, "nebesitvėriau kailyje", ir ėmiau skaityti ketvirtąją dalį, kuri jau pasakojama trečiuoju asmeniu, nebe pirmuoju..
Būtų įdomu pamatyti filmą, tačiau jo kol kas nėra, bet jeigu kadanors pasirodys, tai būtinai norėsiu pažiūrėti. Nemanau, kad filmas atsvers tai, ką patyriau skaitydama, bet istoriją prisiminti bus verta.

 

Lian Hearn „Mėnulio spindesys“. Tai nuostabus, užburiantis pasakojimas apie tuos laikus ir vietas, kurių nepasiekia išorinis pasaulis. Trečioji „Otorių sakmių“ dalis (pirmosios dvi vadinosi „Giedančios grindys“ bei „Ir žolė bus jam priegalvis“) vėl nukelia mus į autorės vaizduotės sukurtą viduramžių Japoniją, griežtų ritualų ir kodeksų, atšiauraus grožio ir klaidinančios išorės šalį. Knygoje  pasakojama apie Otori Takeo ir Širakavos Kaede pastangas suvienyti savo jėgas. Slaptos jungtuvės Terajamos šventykloje sustiprino Kaede ryžtą atsiimti Marujamos valdas, o Takeo suteikė galimybę atkeršyti už savo įtėvį Šigeru ir tapti Otori klano valdovu. Tačiau šios vedybos supykdė Arai Daiiči, kariūną, užvaldžiusį didumą Trijų Šalių, ir įžeidė didiką Fudživarą, kuris laikė Kaede savo sužadėtine ir dabar siekia ją atsiimti. Taika bus pasiekta tik praliejus kraują, jos kaina — penki mūšiai, keturis bus lemta laimėti, vieną pralaimėti… Teks patirti ne tik apgaulių, išdavysčių ir keistų likimo vingių, bet ir skaudžių išsiskyrimų.