Nukarūnuoti karaliai. Andželika Liauškaitė

Šią knygą turiu su autografu bei palinkėjimu adresuotu man. Gavau ją dovanų gimtadienio proga nuo Loretos, kuri su pačia rašytoja vaikystėje buvo kiemo draugės, kartu bėgiojo sporto užsiėmimuose. Besilankydama oficialiame šios knygos pristatyme, nupirko knygą padovanoti man  (su mintimi, kad kai perskaitysiu perleisiu ir jai paskaityti :D ) ir paprašė Andželikos, kad pasirašytų.

Pradėjau skaityti ne iš karto, kadangi norėjau pabaigti ne taip seniai pradėtą skaityti "Levandų rytą".

Tuo tarpu padrikai pasiskaitinėjau internete kitų skaitytojų atsiliepimus apie "Nukarūnuotus karalius". Jų yra visokių - tiek labai kritikuojančių ir nevertinančių, tiek labai teigiamų ir palaikančių.

Teisinuosi: kadangi nesu perskaičiusi daug knygų, iš manęs - kritikė 'nekompetentinga', ir tuo labiau, kad sąžinė neleidžia, niekinti kitų žmonių kūrybos (niekada nesuprasiu, kaip tai gali daryti kiti žmonės?: gal iš pavydo?).

Aš palaikysiu šią autorę ir jos kūrinį. Man iš tikrųjų patiko skaityti šią knygą. Negaliu visiškai savęs tapatinti su pagrindine veikėja, tačiau galėjau ją gerai suprasti ir palaikiau ją: kartu jaučiau nusivylimą bei laimę. Buvo įdomu sužinoti apie kitokį gyvenimą, kokių tikriausiai tikrai aplinkiniame žmonių pasaulyje pasitaiko (?). Taip pat prisiminti bei kažkiek 'išjausti' ir savo 'pirmosios meilės' negailestingą baigtį bei jausminius padarinius..

Šiame romane per daug nesureikšminau erotinių detalių, labiau koncentruojuosi į tai, ką knygos herojė išjaučia. Tačiau nesiginčysiu, kad tos detalės romaną padaro skanesnį, ar net - visai skanų :)