Šią
knygą turiu su autografu bei palinkėjimu adresuotu man. Gavau ją dovanų
gimtadienio proga nuo Loretos, kuri su pačia rašytoja vaikystėje buvo
kiemo draugės, kartu bėgiojo sporto užsiėmimuose. Besilankydama
oficialiame šios knygos pristatyme, nupirko knygą padovanoti man (su
mintimi, kad kai perskaitysiu perleisiu ir jai paskaityti :D ) ir
paprašė Andželikos, kad pasirašytų.
Pradėjau skaityti ne iš karto, kadangi norėjau pabaigti ne taip seniai pradėtą skaityti "Levandų rytą".
Tuo
tarpu padrikai pasiskaitinėjau internete kitų skaitytojų atsiliepimus
apie "Nukarūnuotus karalius". Jų yra visokių - tiek labai kritikuojančių
ir nevertinančių, tiek labai teigiamų ir palaikančių.
Teisinuosi:
kadangi nesu perskaičiusi daug knygų, iš manęs - kritikė
'nekompetentinga', ir tuo labiau, kad sąžinė neleidžia, niekinti kitų
žmonių kūrybos (niekada nesuprasiu, kaip tai gali daryti kiti žmonės?:
gal iš pavydo?).
Aš palaikysiu šią autorę ir jos
kūrinį. Man iš tikrųjų patiko skaityti šią knygą. Negaliu visiškai savęs
tapatinti su pagrindine veikėja, tačiau galėjau ją gerai suprasti ir
palaikiau ją: kartu jaučiau nusivylimą bei laimę. Buvo įdomu sužinoti
apie kitokį gyvenimą, kokių tikriausiai tikrai aplinkiniame žmonių
pasaulyje pasitaiko (?). Taip pat prisiminti bei kažkiek 'išjausti' ir
savo 'pirmosios meilės' negailestingą baigtį bei jausminius padarinius..
Šiame
romane per daug nesureikšminau erotinių detalių, labiau koncentruojuosi
į tai, ką knygos herojė išjaučia. Tačiau nesiginčysiu, kad tos detalės
romaną padaro skanesnį, ar net - visai skanų :)
2013 m. lapkričio 26 d., antradienis
2013 m. lapkričio 5 d., antradienis
Jude Deveraux "Levandų rytas"
2013-11-05.
Kadangi neseniai buvau perskaičiusi tos pačios autorės knygą "Aukso dienos", kurios pasakojimo pabaigoje buvo įkurtas miestelis Edilinas, o "Levandų ryte" kaip tik rašoma keli šimtai metų vėliau, kas vyksta Ediline, t.y. maždaug šie laikai, tai ir ėmiausi šios knygos. Tai nebuvo ta knyga, kurią perskaitau per tris dienas :) skaitėsi lėčiau, tačiau visai įdomiai ir gana įtraukiamai. Bet tai ne ta knyga, kurią norėčiau perskaityti dar kartą.
Oficialus knygos aprašymas:
Būdama vos penkerių Džoslina Minton netenka motinos. O tėvui vedus antrą kartą, pasijunta itin vieniša. Tačiau netrukus mergaitę ima globoti Edilina Harkort, amžiumi į seneles jai tinkanti moteris, ir jiedvi pajunta sielų giminystę. Po mirties Edilina palieka Džosei visą savo žemiškąjį turtą – taip pat ir aštuoniolikto šimtmečio namą – bei laišką su raktais į dešimtmečių senumo paslaptį. Laiške dar užsimenama, kad panelė Edi yra numačiusi Džosei puikų vyrą, dailų jauną teisininką, ir kad Ediline, mažučiame Virdžinijos miestelyje, jos laukia naujas gyvenimas.
Atvykusi į naujuosius savo namus, Džoslina iš tiesų susipažįsta su žmogumi, kurio praeitį gaubia senos paslaptys. O kai po vieną pradeda rinkti panelės Edi paliktos dėlionės fragmentus, ją nustebina į dienos šviesą kylančios pribloškiančios staigmenos apie Džosės šeimos praeitį ir jos pačios ateitį.
Patiko pagrindinės veikėjos charakteris, bendravimo būdas. Taip pat, kad siužetas buvo nelabai nuspėjamas. Siužetas vyksta ir šiomis dienomis, ir 'skaitant laiškus' veiksmas nukeliamas į II Pasaulinio karo laikus. Pastebėjau, kad man patinka skaityti kai J. Devero rašo apie senesnius laikus. Skaitant apie šiuos laikus, atrodo dirbtinai ir ne itin pritraukiamai. Atrodo, kad tokie žodžiai, kaip "internetas", "nuotraukos telefone" ir pan. J. Devero kūryboje jaučiasi svetimi.
Kadangi neseniai buvau perskaičiusi tos pačios autorės knygą "Aukso dienos", kurios pasakojimo pabaigoje buvo įkurtas miestelis Edilinas, o "Levandų ryte" kaip tik rašoma keli šimtai metų vėliau, kas vyksta Ediline, t.y. maždaug šie laikai, tai ir ėmiausi šios knygos. Tai nebuvo ta knyga, kurią perskaitau per tris dienas :) skaitėsi lėčiau, tačiau visai įdomiai ir gana įtraukiamai. Bet tai ne ta knyga, kurią norėčiau perskaityti dar kartą.
Oficialus knygos aprašymas:
Būdama vos penkerių Džoslina Minton netenka motinos. O tėvui vedus antrą kartą, pasijunta itin vieniša. Tačiau netrukus mergaitę ima globoti Edilina Harkort, amžiumi į seneles jai tinkanti moteris, ir jiedvi pajunta sielų giminystę. Po mirties Edilina palieka Džosei visą savo žemiškąjį turtą – taip pat ir aštuoniolikto šimtmečio namą – bei laišką su raktais į dešimtmečių senumo paslaptį. Laiške dar užsimenama, kad panelė Edi yra numačiusi Džosei puikų vyrą, dailų jauną teisininką, ir kad Ediline, mažučiame Virdžinijos miestelyje, jos laukia naujas gyvenimas.
Atvykusi į naujuosius savo namus, Džoslina iš tiesų susipažįsta su žmogumi, kurio praeitį gaubia senos paslaptys. O kai po vieną pradeda rinkti panelės Edi paliktos dėlionės fragmentus, ją nustebina į dienos šviesą kylančios pribloškiančios staigmenos apie Džosės šeimos praeitį ir jos pačios ateitį.
Patiko pagrindinės veikėjos charakteris, bendravimo būdas. Taip pat, kad siužetas buvo nelabai nuspėjamas. Siužetas vyksta ir šiomis dienomis, ir 'skaitant laiškus' veiksmas nukeliamas į II Pasaulinio karo laikus. Pastebėjau, kad man patinka skaityti kai J. Devero rašo apie senesnius laikus. Skaitant apie šiuos laikus, atrodo dirbtinai ir ne itin pritraukiamai. Atrodo, kad tokie žodžiai, kaip "internetas", "nuotraukos telefone" ir pan. J. Devero kūryboje jaučiasi svetimi.
2013 m. rugpjūčio 24 d., šeštadienis
"Sugrįžimas į vasarnamį" bei "Aukso dienos"
Šiomis dienomis baigtos skaityti dvi knygos. Viena po kitos.
Skirtumas tik toks, kad vieną jų skaičiau vos ne metus, o kitą
"sukramčiau" vos per tris dienas (gal net greičiau).
Jude Deveraux "Sugrįžimas į vasarnamį" pradėjau skaityti turbūt pernai žiemą. Ir taip puslapis po puslapio su ilgais laiko tarpais.. nesiskaitė ji man nors tu ką... tarpais pasidarydavo įdomesnė - tada daugiau lapų perskaitydavau, tarpais vėl nuobodi. Sunku buvo susieti charakterius su vardais, reikėjo gerai pagalvoti, kuri moteris turima omeny, kai minimas jos vardas. Pradžioje veiksmas vyko XIX amžiuje. Tačiau kai veiksmas nusikėlė vykti į XVIII amžių, pasidarė daug įdomiau :)
Kai jau tiek perskaičiau Jude knygų, galiu vertinti, kad man Jude kuriami moterų dialogai nėra tokie įdomūs ir patrauklūs skaityti. Tačiau, kai įsiterpia vyriški veikėjai, viskas tampa daug lengviau ir suprantamiau :D
Šioje knygoje pasakojama trijų tarpusavyje nepažįstamų moterų, trijų vienos psichologės pacienčių priverstinį susitikimą vasarnamyje, ir apie kiekvienos gyvenimą atskirai. Nors į XVIII amžių nukeliamos visos trys kartu, ten jos visos veikia atskirai. Pastebėjau, kad man įdomūs yra vyrų ir moterų bendravimo aprašymai, tačiau ne tik įsimylėjėlių, o kad ir slaugės bei slaugomojo.. ir panašiai.
Knygos viršelio gale štai toks knygos aprašymas:
Vėl atskleisdama spindintį talentą kurti itin subtilias ir kerinčias istorijas, šiuo bestselerio "Vasarnamis" tęsiniu Jude Deveraux nukelia skaitytojus ten, kur jų laukia nauji stebuklingi nuotykiai.
Eimė jau senokai negali atsigauti praradusi kūdikį. Nelabai teguodžia ir išpuoselėti namai, mylintis vyras ir du šaunūs sūneliai. Nepajėgdamas tverti žmonos liūdesio, Eimės vyras pasitaria su psichologe ir šioji pasiūlo jo žmonai pakeisti aplinką – vykti į Meiną pailsėti jos vasarnamyje.
Meine Eimė sutinka dar dvi gyvenimo mėtytas ir vėtytas moteris: Feita – našlė, labiausiai išgyvenanti dėl netinkamai pasirinkto vyro ir nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo, antroji – Zojė, jauna talentinga dailininkė, atstumta gimtojo miestelio dėl jai pačiai nežinomų priežasčių, nes po avarijos ji prarado atmintį.
Ir štai trims nelaimingoms moterims atsiranda galimybė pakeisti savo gyvenimą – tereikia apsilankyti paslaptingosios madam Zojos namuose. Moterys ryžtasi keliauti į praeitį perrašyti savo gyvenimo.
Gana greitai perskaičius paskutinį knygos trečdalį (ar ketvirtadalį) ėmiausi kitos knygos "Aukso dienos"
Šią knygą skaičiau lyg saldainį valgyčiau.
Pagal šios knygos pateikiamą aprašymą, atrodė, kad bus tokia pat labai įdomi kaip "Potvynis". Tačiau to, ką jutau skaitydama "Potvinį", šioje knygoje neradau, nebuvo tokio labai įtempto siužeto. Nepaisant to, knyga vistiek labai patiko ir labai lengvai skaitėsi nuo pat pačios pradžios. Tai viena iš tų knygų, kurią galbūt vėl norėsiu skaityti, kai pamišiu, kas joje nutiko ir kaip baigėsi.
Romanas „Aukso dienos“ kupinas aistros, humoro, nepaprastų detalių ir kraują kaitinančių nuotykių. Jaudinanti ir meistriškai perteikta istorija.
Angusas Makternas turi viską, ko trokšta gyvenime. Nors jo senelis kadaise kortomis pralošė šeimos žemes ir pilį, Angusas į savo pareigas žiūri rimtai ir yra gerbiamas vyrų bei dievinamas moterų.
Kerinčiai graži ir kilusi iš privilegijuoto luomo Edilina simbolizuoja tai, ką niekina Angusas. Bet ir jis lieka merginos apstulbintas ir neilgai pajėgia slėpti jausmus, jos atstumtas, jaučiasi labai įžeistas ir – dar blogiau – pažemintas savo klano akyse. Tačiau Edilinai prireikia Anguso pagalbos, nes ji nori susigrąžinti iš tėvo paveldėtą auksą. Angusas pamina savo išdidumą ir nusprendžia padėti paveldėtojai, o už tai yra apkaltinamas merginos pagrobimu ir vagyste. Vengdamas teisinio persekiojimo, jaunuolis yra priverstas palikti viską, kas jam pažįstama bei mylima, ir bėgti su Edilina į Ameriką. Ten jie įveiks beveik nenugalimas kliūtis, nuolatos persekiojami žmogaus, trokštančio merginos aukso. Nors daug kas bandys juodu išskirti, Angusas ir Edilina suras meilę, tokią pat laukinę ir laisvą, kaip ir pats kraštas.
Jude Deveraux "Sugrįžimas į vasarnamį" pradėjau skaityti turbūt pernai žiemą. Ir taip puslapis po puslapio su ilgais laiko tarpais.. nesiskaitė ji man nors tu ką... tarpais pasidarydavo įdomesnė - tada daugiau lapų perskaitydavau, tarpais vėl nuobodi. Sunku buvo susieti charakterius su vardais, reikėjo gerai pagalvoti, kuri moteris turima omeny, kai minimas jos vardas. Pradžioje veiksmas vyko XIX amžiuje. Tačiau kai veiksmas nusikėlė vykti į XVIII amžių, pasidarė daug įdomiau :)
Kai jau tiek perskaičiau Jude knygų, galiu vertinti, kad man Jude kuriami moterų dialogai nėra tokie įdomūs ir patrauklūs skaityti. Tačiau, kai įsiterpia vyriški veikėjai, viskas tampa daug lengviau ir suprantamiau :D
Šioje knygoje pasakojama trijų tarpusavyje nepažįstamų moterų, trijų vienos psichologės pacienčių priverstinį susitikimą vasarnamyje, ir apie kiekvienos gyvenimą atskirai. Nors į XVIII amžių nukeliamos visos trys kartu, ten jos visos veikia atskirai. Pastebėjau, kad man įdomūs yra vyrų ir moterų bendravimo aprašymai, tačiau ne tik įsimylėjėlių, o kad ir slaugės bei slaugomojo.. ir panašiai.
Knygos viršelio gale štai toks knygos aprašymas:
Vėl atskleisdama spindintį talentą kurti itin subtilias ir kerinčias istorijas, šiuo bestselerio "Vasarnamis" tęsiniu Jude Deveraux nukelia skaitytojus ten, kur jų laukia nauji stebuklingi nuotykiai.
Eimė jau senokai negali atsigauti praradusi kūdikį. Nelabai teguodžia ir išpuoselėti namai, mylintis vyras ir du šaunūs sūneliai. Nepajėgdamas tverti žmonos liūdesio, Eimės vyras pasitaria su psichologe ir šioji pasiūlo jo žmonai pakeisti aplinką – vykti į Meiną pailsėti jos vasarnamyje.
Meine Eimė sutinka dar dvi gyvenimo mėtytas ir vėtytas moteris: Feita – našlė, labiausiai išgyvenanti dėl netinkamai pasirinkto vyro ir nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo, antroji – Zojė, jauna talentinga dailininkė, atstumta gimtojo miestelio dėl jai pačiai nežinomų priežasčių, nes po avarijos ji prarado atmintį.
Ir štai trims nelaimingoms moterims atsiranda galimybė pakeisti savo gyvenimą – tereikia apsilankyti paslaptingosios madam Zojos namuose. Moterys ryžtasi keliauti į praeitį perrašyti savo gyvenimo.
Gana greitai perskaičius paskutinį knygos trečdalį (ar ketvirtadalį) ėmiausi kitos knygos "Aukso dienos"
Šią knygą skaičiau lyg saldainį valgyčiau.

Pagal šios knygos pateikiamą aprašymą, atrodė, kad bus tokia pat labai įdomi kaip "Potvynis". Tačiau to, ką jutau skaitydama "Potvinį", šioje knygoje neradau, nebuvo tokio labai įtempto siužeto. Nepaisant to, knyga vistiek labai patiko ir labai lengvai skaitėsi nuo pat pačios pradžios. Tai viena iš tų knygų, kurią galbūt vėl norėsiu skaityti, kai pamišiu, kas joje nutiko ir kaip baigėsi.
Romanas „Aukso dienos“ kupinas aistros, humoro, nepaprastų detalių ir kraują kaitinančių nuotykių. Jaudinanti ir meistriškai perteikta istorija.
Angusas Makternas turi viską, ko trokšta gyvenime. Nors jo senelis kadaise kortomis pralošė šeimos žemes ir pilį, Angusas į savo pareigas žiūri rimtai ir yra gerbiamas vyrų bei dievinamas moterų.
Kerinčiai graži ir kilusi iš privilegijuoto luomo Edilina simbolizuoja tai, ką niekina Angusas. Bet ir jis lieka merginos apstulbintas ir neilgai pajėgia slėpti jausmus, jos atstumtas, jaučiasi labai įžeistas ir – dar blogiau – pažemintas savo klano akyse. Tačiau Edilinai prireikia Anguso pagalbos, nes ji nori susigrąžinti iš tėvo paveldėtą auksą. Angusas pamina savo išdidumą ir nusprendžia padėti paveldėtojai, o už tai yra apkaltinamas merginos pagrobimu ir vagyste. Vengdamas teisinio persekiojimo, jaunuolis yra priverstas palikti viską, kas jam pažįstama bei mylima, ir bėgti su Edilina į Ameriką. Ten jie įveiks beveik nenugalimas kliūtis, nuolatos persekiojami žmogaus, trokštančio merginos aukso. Nors daug kas bandys juodu išskirti, Angusas ir Edilina suras meilę, tokią pat laukinę ir laisvą, kaip ir pats kraštas.
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)



