Jude Deveraux "Sugrįžimas į vasarnamį" pradėjau skaityti turbūt pernai žiemą. Ir taip puslapis po puslapio su ilgais laiko tarpais.. nesiskaitė ji man nors tu ką... tarpais pasidarydavo įdomesnė - tada daugiau lapų perskaitydavau, tarpais vėl nuobodi. Sunku buvo susieti charakterius su vardais, reikėjo gerai pagalvoti, kuri moteris turima omeny, kai minimas jos vardas. Pradžioje veiksmas vyko XIX amžiuje. Tačiau kai veiksmas nusikėlė vykti į XVIII amžių, pasidarė daug įdomiau :)
Kai jau tiek perskaičiau Jude knygų, galiu vertinti, kad man Jude kuriami moterų dialogai nėra tokie įdomūs ir patrauklūs skaityti. Tačiau, kai įsiterpia vyriški veikėjai, viskas tampa daug lengviau ir suprantamiau :D
Šioje knygoje pasakojama trijų tarpusavyje nepažįstamų moterų, trijų vienos psichologės pacienčių priverstinį susitikimą vasarnamyje, ir apie kiekvienos gyvenimą atskirai. Nors į XVIII amžių nukeliamos visos trys kartu, ten jos visos veikia atskirai. Pastebėjau, kad man įdomūs yra vyrų ir moterų bendravimo aprašymai, tačiau ne tik įsimylėjėlių, o kad ir slaugės bei slaugomojo.. ir panašiai.
Knygos viršelio gale štai toks knygos aprašymas:
Vėl atskleisdama spindintį talentą kurti itin subtilias ir kerinčias istorijas, šiuo bestselerio "Vasarnamis" tęsiniu Jude Deveraux nukelia skaitytojus ten, kur jų laukia nauji stebuklingi nuotykiai.
Eimė jau senokai negali atsigauti praradusi kūdikį. Nelabai teguodžia ir išpuoselėti namai, mylintis vyras ir du šaunūs sūneliai. Nepajėgdamas tverti žmonos liūdesio, Eimės vyras pasitaria su psichologe ir šioji pasiūlo jo žmonai pakeisti aplinką – vykti į Meiną pailsėti jos vasarnamyje.
Meine Eimė sutinka dar dvi gyvenimo mėtytas ir vėtytas moteris: Feita – našlė, labiausiai išgyvenanti dėl netinkamai pasirinkto vyro ir nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo, antroji – Zojė, jauna talentinga dailininkė, atstumta gimtojo miestelio dėl jai pačiai nežinomų priežasčių, nes po avarijos ji prarado atmintį.
Ir štai trims nelaimingoms moterims atsiranda galimybė pakeisti savo gyvenimą – tereikia apsilankyti paslaptingosios madam Zojos namuose. Moterys ryžtasi keliauti į praeitį perrašyti savo gyvenimo.
Gana greitai perskaičius paskutinį knygos trečdalį (ar ketvirtadalį) ėmiausi kitos knygos "Aukso dienos"
Šią knygą skaičiau lyg saldainį valgyčiau.
Pagal šios knygos pateikiamą aprašymą, atrodė, kad bus tokia pat labai įdomi kaip "Potvynis". Tačiau to, ką jutau skaitydama "Potvinį", šioje knygoje neradau, nebuvo tokio labai įtempto siužeto. Nepaisant to, knyga vistiek labai patiko ir labai lengvai skaitėsi nuo pat pačios pradžios. Tai viena iš tų knygų, kurią galbūt vėl norėsiu skaityti, kai pamišiu, kas joje nutiko ir kaip baigėsi.
Romanas „Aukso dienos“ kupinas aistros, humoro, nepaprastų detalių ir kraują kaitinančių nuotykių. Jaudinanti ir meistriškai perteikta istorija.
Angusas Makternas turi viską, ko trokšta gyvenime. Nors jo senelis kadaise kortomis pralošė šeimos žemes ir pilį, Angusas į savo pareigas žiūri rimtai ir yra gerbiamas vyrų bei dievinamas moterų.
Kerinčiai graži ir kilusi iš privilegijuoto luomo Edilina simbolizuoja tai, ką niekina Angusas. Bet ir jis lieka merginos apstulbintas ir neilgai pajėgia slėpti jausmus, jos atstumtas, jaučiasi labai įžeistas ir – dar blogiau – pažemintas savo klano akyse. Tačiau Edilinai prireikia Anguso pagalbos, nes ji nori susigrąžinti iš tėvo paveldėtą auksą. Angusas pamina savo išdidumą ir nusprendžia padėti paveldėtojai, o už tai yra apkaltinamas merginos pagrobimu ir vagyste. Vengdamas teisinio persekiojimo, jaunuolis yra priverstas palikti viską, kas jam pažįstama bei mylima, ir bėgti su Edilina į Ameriką. Ten jie įveiks beveik nenugalimas kliūtis, nuolatos persekiojami žmogaus, trokštančio merginos aukso. Nors daug kas bandys juodu išskirti, Angusas ir Edilina suras meilę, tokią pat laukinę ir laisvą, kaip ir pats kraštas.
