Nukarūnuoti karaliai. Andželika Liauškaitė

Šią knygą turiu su autografu bei palinkėjimu adresuotu man. Gavau ją dovanų gimtadienio proga nuo Loretos, kuri su pačia rašytoja vaikystėje buvo kiemo draugės, kartu bėgiojo sporto užsiėmimuose. Besilankydama oficialiame šios knygos pristatyme, nupirko knygą padovanoti man  (su mintimi, kad kai perskaitysiu perleisiu ir jai paskaityti :D ) ir paprašė Andželikos, kad pasirašytų.

Pradėjau skaityti ne iš karto, kadangi norėjau pabaigti ne taip seniai pradėtą skaityti "Levandų rytą".

Tuo tarpu padrikai pasiskaitinėjau internete kitų skaitytojų atsiliepimus apie "Nukarūnuotus karalius". Jų yra visokių - tiek labai kritikuojančių ir nevertinančių, tiek labai teigiamų ir palaikančių.

Teisinuosi: kadangi nesu perskaičiusi daug knygų, iš manęs - kritikė 'nekompetentinga', ir tuo labiau, kad sąžinė neleidžia, niekinti kitų žmonių kūrybos (niekada nesuprasiu, kaip tai gali daryti kiti žmonės?: gal iš pavydo?).

Aš palaikysiu šią autorę ir jos kūrinį. Man iš tikrųjų patiko skaityti šią knygą. Negaliu visiškai savęs tapatinti su pagrindine veikėja, tačiau galėjau ją gerai suprasti ir palaikiau ją: kartu jaučiau nusivylimą bei laimę. Buvo įdomu sužinoti apie kitokį gyvenimą, kokių tikriausiai tikrai aplinkiniame žmonių pasaulyje pasitaiko (?). Taip pat prisiminti bei kažkiek 'išjausti' ir savo 'pirmosios meilės' negailestingą baigtį bei jausminius padarinius..

Šiame romane per daug nesureikšminau erotinių detalių, labiau koncentruojuosi į tai, ką knygos herojė išjaučia. Tačiau nesiginčysiu, kad tos detalės romaną padaro skanesnį, ar net - visai skanų :)

Jude Deveraux "Levandų rytas"

2013-11-05.
Kadangi neseniai buvau perskaičiusi tos pačios autorės knygą "Aukso dienos", kurios pasakojimo pabaigoje buvo įkurtas miestelis Edilinas, o "Levandų ryte" kaip tik rašoma keli šimtai metų vėliau, kas vyksta Ediline, t.y. maždaug šie laikai, tai ir ėmiausi šios knygos. Tai nebuvo ta knyga, kurią perskaitau per tris dienas :) skaitėsi lėčiau, tačiau visai įdomiai ir gana įtraukiamai. Bet tai ne ta knyga, kurią norėčiau perskaityti dar kartą.

Oficialus knygos aprašymas:
Būdama vos penkerių Džoslina Minton netenka motinos. O tėvui vedus antrą kartą, pasijunta itin vieniša. Tačiau netrukus mergaitę ima globoti Edilina Harkort, amžiumi į seneles jai tinkanti moteris, ir jiedvi pajunta sielų giminystę. Po mirties Edilina palieka Džosei visą savo žemiškąjį turtą – taip pat ir aštuoniolikto šimtmečio namą – bei laišką su raktais į dešimtmečių senumo paslaptį. Laiške dar užsimenama, kad panelė Edi yra numačiusi Džosei puikų vyrą, dailų jauną teisininką, ir kad Ediline, mažučiame Virdžinijos miestelyje, jos laukia naujas gyvenimas.

Atvykusi į naujuosius savo namus, Džoslina iš tiesų susipažįsta su žmogumi, kurio praeitį gaubia senos paslaptys. O kai po vieną pradeda rinkti panelės Edi paliktos dėlionės fragmentus, ją nustebina į dienos šviesą kylančios pribloškiančios staigmenos apie Džosės šeimos praeitį ir jos pačios ateitį. 

Patiko pagrindinės veikėjos charakteris, bendravimo būdas. Taip pat, kad siužetas buvo nelabai nuspėjamas. Siužetas vyksta ir šiomis dienomis, ir 'skaitant laiškus' veiksmas nukeliamas į II Pasaulinio karo laikus. Pastebėjau, kad man patinka skaityti kai J. Devero rašo apie senesnius laikus. Skaitant apie šiuos laikus, atrodo dirbtinai ir ne itin pritraukiamai. Atrodo, kad tokie žodžiai, kaip "internetas", "nuotraukos telefone" ir pan. J. Devero kūryboje jaučiasi svetimi.