Pasakojime išsakoma pranašystė, o skaitytojui irgi leidžiama jaustis kaip ir pagrindiniam veikėjui: ir tikėti pranašyste ir kartais abejoti. Tik perskaičius visas tris dalis, galėjau suprasti tam tikrus įvykius, kurie pirmoje dalyje atrodė neaiškūs, t.y. kur buvo kilę klausimai: kaip ir kodėl? Pavyzdžiui, kodėl Šigeru išgelbėjo Takeo? Atrodė, kad kažkokia spraga: iš kur jis žinojo, kad jis bus būtent ten ir t. t.
Skaitydama patyriau įvairių jausmų. Tai tokia knyga, dėl kurios visą trilogiją kada nors galėčiau skaityti ir dar kartą. Pirma ir antra dalys ne taip lengvai skaitėsi, ši dalis susiskaitė geriausiai.
Praėjus kelioms valandoms po perskaitytų paskutinių puslapių, "nebesitvėriau kailyje", ir ėmiau skaityti ketvirtąją dalį, kuri jau pasakojama trečiuoju asmeniu, nebe pirmuoju..
Būtų įdomu pamatyti filmą, tačiau jo kol kas nėra, bet jeigu kadanors pasirodys, tai būtinai norėsiu pažiūrėti. Nemanau, kad filmas atsvers tai, ką patyriau skaitydama, bet istoriją prisiminti bus verta.
Lian Hearn „Mėnulio spindesys“. Tai nuostabus, užburiantis pasakojimas
apie tuos laikus ir vietas, kurių nepasiekia išorinis pasaulis. Trečioji
„Otorių sakmių“ dalis (pirmosios dvi vadinosi „Giedančios grindys“ bei „Ir žolė bus jam priegalvis“) vėl nukelia mus į autorės vaizduotės sukurtą
viduramžių Japoniją, griežtų ritualų ir kodeksų, atšiauraus grožio ir
klaidinančios išorės šalį. Knygoje pasakojama apie Otori Takeo
ir Širakavos Kaede pastangas suvienyti savo jėgas. Slaptos jungtuvės
Terajamos šventykloje sustiprino Kaede ryžtą atsiimti Marujamos valdas, o
Takeo suteikė galimybę atkeršyti už savo įtėvį Šigeru ir tapti Otori
klano valdovu. Tačiau šios vedybos supykdė Arai Daiiči, kariūną,
užvaldžiusį didumą Trijų Šalių, ir įžeidė didiką Fudživarą, kuris laikė
Kaede savo sužadėtine ir dabar siekia ją atsiimti. Taika bus pasiekta
tik praliejus kraują, jos kaina — penki mūšiai, keturis bus lemta
laimėti, vieną pralaimėti… Teks patirti ne tik apgaulių, išdavysčių ir
keistų likimo vingių, bet ir skaudžių išsiskyrimų.
